Daugelis žmonių klaidingai mano, kad venų varikozė yra tik grėsmė kojų išvaizdai. Tiesą sakant, viskas rimčiau – ši liga gana dažnai komplikuojasi tromboze ir giliųjų venų uždegimu, o pažengusiais atvejais lėtiniu venų nepakankamumu, kuris pasireiškia ryškiais trofiniais audinių pokyčiais. Todėl šią patologiją būtina diagnozuoti pradinėse stadijose, kad būtų išvengta pavojingų būklių išsivystymo.
Venų varikozė – patologinis venų kraujagyslių sienelių pakitimas, atsirandantis veikiant jose susikaupusiam kraujui. Dažniausiai šis procesas vystosi kojų ir mažojo dubens venose. Paprastai kraujas venomis nukreipiamas tik į širdį, tai palengvina venų vožtuvai ir raumenys, kurie savo susitraukimais tarsi „varo" kraują kraujagyslėmis. Sergant venų varikoze dėl daugelio priežasčių susidaro nenormali kraujotaka. Pirmiausia jis pradeda stagnuotis giliosiose, o vėliau paviršinėse venose, kurios didėja, formuojasi po oda venų varikozė.
Apatinių galūnių venų varikozės simptomai
Pirmieji šios ligos požymiai yra nespecifiniai (jie aptinkami ir sergant kitomis ligomis), jie jungiami į terminą „sunkių kojų sindromas". Jam būdingas padidėjęs ir progresuojantis apatinių galūnių nuovargis, kojų skausmai, sunkumo jausmas, blauzdų deginimas ir plyšimas, naktiniai blauzdos raumenų mėšlungiai. Šie simptomai pasireiškia dienos pabaigoje, ypač jei žmogus jos metu ilgai stovėjo ar sėdėjo. Vėliau, vystantis patologijai, prie aprašytų ligos apraiškų pridedamas vakarinis užpakalinės pėdos ir kulkšnių patinimas. Po poilsio dažniausiai pagerėja skaudančių kojų būklė.
Vizualiniai pokyčiai ankstyvosiose ligos stadijose ne visada pastebimi, nes kojų venų varikozė prasideda nuo gilesnių kraujagyslių. Vienintelis išorinis prasidėjusios problemos požymis gali būti kraujagyslių tinklai. Jie, žinoma, ne visada rodo venų varikozę, tačiau joms atsiradus geriau pasikonsultuoti su flebologu, venų ligų specialistu.
Tačiau vėlesnėse venų varikozės stadijose jau atsiranda cianotinės poodinės venos ir varikoziniai mazgai – tai išsiplėtusios ir vingiuotos paviršinės venos, primenančios vynuoges. Paprastai jie yra blauzdos ir šlaunies vidinėje pusėje.
Be to, progresuojant patologijai, kojos pradeda labiau tinti. Palaipsniui formuojasi lėtinis venų nepakankamumas, kurio metu sutrinka venų nutekėjimas ir mikrocirkuliacija audiniuose. Visa tai atsispindi kojų odos būkle: ji patamsėja, pleiskanoja, niežti, tada ant jos atsiranda trofinių opų, kurios gyja labai prastai. Taip išsivysto venų varikozė. Panašios venų varikozės baigties galima išvengti laiku gydant, todėl, jei net ir nežymiai, bet sistemingai jaučiamas diskomfortas kojose, o ant odos atsiranda kraujagyslių tinklai ar „žvaigždutės", reikėtų kreiptis į gydytoją.
Dubens venų varikozės simptomai
Dubens venų varikozė yra rečiau nei ant kojų ir dažniausiai jaunoms moterims. Šios patologijos vystymosi veiksnys yra nėštumas (čia turi įtakos tiek hormoniniai, tiek mechaniniai veiksniai). Po gimdymo ligos požymiai, kaip taisyklė, išnyksta ir tik apie 10 % moterų pastebi periodiškai atsinaujinančius nemalonius simptomus po ilgo stovėjimo, hipotermijos ir fizinio krūvio.
Mažojo dubens venų varikozė pasireiškia lėtiniu dubens skausmu, taip pat paviršinių venų darinių išsiplėtimu tarpvietėje ir vulvoje. Tokie pacientai dažnai nesėkmingai gydo uždegimines reprodukcinių organų ligas, nes apatinės pilvo dalies skausmas, būdingas dubens venų varikozei, kartais klaidingai siejamas su lėtiniu ooforitu, salpingitu, endometrioze ir kt.
Kaip diagnozuojama venų varikozė?
Kai varikoziniai mazgai tampa aiškiai matomi ant paciento kojų, gydytojas gali diagnozuoti „varikozinę ligą" net ir neturėdamas instrumentinių tyrimų rezultatų. Jei patologija tik pradeda vystytis arba yra lokalizuota mažajame dubenyje, būtina atlikti išsamų tyrimą.
Pagrindinis venų varikozės diagnozavimo metodas yra Doplerio ultragarsas. Šis tyrimas yra informatyvus dėl bet kurios kūno dalies venų pažeidimų. Gydytojas ultragarsu gali ištirti giliųjų ir paviršinių venų sienelių būklę, anatomiją, vožtuvus, įvertinti kraujotaką kraujagyslėse, nustatyti kraujo tekėjimą atgal ir kt. Išsiplėtusių venų klasifikacija ir atitinkamai gydymo metodo pasirinkimas grindžiamas būtent ultragarso rezultatais.
Kitas šios patologijos diagnostikos metodas yra reovasografija. Jo įgyvendinimas leidžia nustatyti, kaip gerai apatinių galūnių audiniai yra užpildyti krauju ir su juo maistinėmis medžiagomis. Ši informacija padeda gydytojui nustatyti, kurioje ligos stadijoje: kompensacijos, subkompensacijos ir kt.
Rečiau sergant venų varikoze taikoma flebografija – tai venų rentgeno tyrimas naudojant kontrastą.
Be to, visapusiškai ištyrus sergančius venų varikoze dažniausiai atliekami įvairūs kraujo tyrimai: gydytojai ypač domisi hemoglobino, eritrocitų, trombocitų kiekiu, koagulogramos parametrais. Šie duomenys leidžia įvertinti kraujo tankį ir paciento organizmo polinkį formuotis kraujo krešuliams.